10 Geg KANAPĖS TAUTOSAKOJE IR PAPROČIUOSE
Pasak išlikusių šaltinių, kadangi kanapės augalas buvo populiarus gaminant pluoštą, maistą bei vaistus, jis savo pėdsaką taip pat paliko lietuvių tautosakoje ir papročiuose. Vaižgantas – kanapių bei linų Dievybė, Užgavėnių paprotys, kuriame Kanapinis nugali lašininį – šviesa nugali tamsą. Yra išlikusi ne viena patarlė, pavyzdžiui ,,Išlindo kaip Pilypas iš kanapių.“, ,,Susipešė kaip Kanapinis su Lašininiu.“, ,,Baido kaip žvirblius iš kanapių.“, „Ne kožnas žvirblis gauna kanapių lest.“ ar „Apipuolė kaip žvirbliai kanapes.“. Net iš tėvynės emigravusių Amerikos lietuvių dienraščio ,,Draugas“ 1934 m. rugpjūčio 3 d. numeryje minima daina „Pasėjau kanapę ant marių krantelio“. Skelbime kviečiama atvykti į Dariui ir Girėnui paminėti skirtą „Lietuvių Dienos“ šventę Čikagos Harlemo aerodrome bei kartu su visais ,,galingai užtraukti“.
Nors Lietuvoje augančios kanapės turi beveik nepastebimą narkotinių medžiagų kiekį, tačiau senais lakais, skirtingai negu dabar, to niekas nereguliavo, tad pasitaikydavo ir tų, kurios savo sudėtyje turėdavo pakankamai psichiką veikiančių medžiagų, iš kur greičiausiai ir kilo visoje Lietuvoje paplitę su kanapėmis susiję burtai per lietuvių kalendorines šventes, tame tarpe ir Kūčias, per kurias buvo galima spėti ateitį, girdėti kalbančius gyvulius ar matyti apsilankančias protėvių vėles. Kanapių vartojimą burtams bei medicinai galima priskirti archaiškiems, šamanistinę kultūrą siekiantiems papročiams ir gyvenimo būdui, kadangi jų poveikio nepaaiškinamumas buvo tapatinamas su anapusiniu pasauliu. Ypač žemaičiai per Kūčias vietoje aguonų gerdavo kanapių pieną, o taip pat naudodavo ir kanapių aliejų, indas su kūčia eidavo aplink stalą, visi jos ragaudavo, kad ateinantys metai būtų turtingi ir vaisingi, tai galima susieti su vėliau paplitusiu plotkelės laužymu. Ne ką mažiau įdomūs ir lietuvių pavasario papročiai, kuomet iš kanapių, žirnių ir medaus masės buvo lipdomi apvalūs kamuoliukai, o juos valgantys vyrai vartydavosi ant žemės vaizduodami atbundančius lokius. Didžiulę kanapės svarbą lietuvių dvasinių praktikų tradicijoje puikiai pademonstruoja etnografo A. Mažiulio 1939 m. užfiksuotas faktas, kad Rodūnės valsčiuje vienas iš Žolinių šventės sinonimų buvo Kanapinės, nes ,,kanapine žole rūko nuo įvairių ligų“. Neatmestinas faktas, kad kanapių naudojimą dvasiniams potyriams Europos tautoms perdavė būtent Baltijos regiono žmonės.
No Comments