Lietuva
Lietuva – vidurio Europos valstybė, pirmąsyk paminėta 1009-aisiais metais. XIII-ame amžiuje, vadovaujant Mindaugui, Lietuva suvienijo daugelį laisvų baltų genčių ir kai kurias rytinių slavų žemes į vieną valstybę. Istoriškai nusistovėjęs jos pavadinimas – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. XIV-XV amžiais ši valstybė apėmė beveik visą dabartinę Lietuvą, Baltarusiją, didžiąją dalį Ukrainos ir dalį dabartinės Rusijos (Smolensko žemes).
XVI a. Lietuva su Lenkija susijungė į vieną valstybę – Abiejų Tautų Respubliką (Žečpospolitą), tačiau XVIII a. pabaigoje ją pasidalino Austrija, Prūsija ir Rusija. Didžioji dalis teritorijos atiteko Rusijai ir išbuvo jos sudėtyje iki pat I-ojo pasaulinio karo. 1918 m. Lietuva atsikūrė kaip laisva valstybė etninėse lietuvių žemėse. 1940 m. ją aneksavo Sovietų Sąjunga, 1941 m. šalis trumpam atkūrė valstybingumą, bet tais pačiais metais jį panaikino nacistinė Vokietija, o 1944 m. vėl grįžo sovietai. Valstybės nepriklausomybė atkurta 1990 m.
Lietuva nuo seno garsėjo tautine ir religine tolerancija. Susikūrusi lietuvių tautos pagrindu ji greitai išsiplėtė į senųjų rusų (rusinų) žemes, iš dalies lietuvių, o vėliau ir lenkų įtakoje kristalizavosi savarankiškos ukrainiečių ir baltarusių tautos. XIV-XV a. sandūroje į etninę Lietuvą pakviesti totoriai ir karaimai, kurie sudarė privilegijuotų karių sluoksnį. Į valstybę taip pat kėlėsi vokiečiai, lenkai, nuo persekiojimų bėgo Europos žydai ir rusai sentikiai. Tuo metu, kai Europoje liepsnojo religiniai karai, XVI a. pasirašytas Tolerancijos aktas, kuris sulygino katalikų, stačiatikių ir protestantų teises. Unikalus atvejis katalikų dominuojamoje šalyje – musulmonų mečetės.
Šiandien lietuviai – viena iš dviejų pasaulyje išlikusių iš baltų genčių susidariusių tautų, greta latvių. Lietuvoje tai – titulinė tauta, sudaranti apie 86% šalies gyventojų. Virš 5% sudaro lenkai, beveik 5% – rusai, toliau rikiuojasi baltarusiai, ukrainiečiai, totoriai, vokiečiai ir kitos tautinės bendrijos.
Dauguma Lietuvos tikinčiųjų – katalikai, pagal paskutinį surašymą sudarę 77% populiacijos, stačiatikiai sudarė 4%, kitų tikėjimų atstovai renka po mažiau nei vieną procentą. Valstybės pripažinimą turi katalikų, stačiatikių, sentikių, liuteronų, reformatų, judėjų, musulmonų, karaimų, baptistų, sekmininkų, adventistų ir Naujoji apaštalų bažnyčia, jo siekia senovės baltų tikėjimo bendruomenė – Romuva.
Lietuva turi keturis unikalius miestus su viduramžius, renesansą ir baroką menančiais senamiesčiais – sostinę Vilnių, netoli kurios yra geografinis Europos centras, Trakus, Kauną ir Kėdainius. Pagrindinis uostamiestis – Klaipėda – ilgą laiką priklausęs Vokietijai, išsiskiria dar išlikusia vokiška architektūra, nors seniausi pastatai sunaikinti per karus. Išlikęs autentiškas piliakalnių komplektas seniausioje sostinėje Kernavėje, 2017 metų duomenimis visoje Lietuvoje fiksuotas 941 piliakalnis. Išsaugota arba restauruota 11 pilių, kultūros vertybių apskaitoje – 580 dvarų.
Atskiras gamtos ir kultūros paminklas – Kuršių nerija, kurios gyvenvietės sujungtos į vieną Neringos miestą. Lietuvoje gausu kurortų – Neringa, Palanga ir Šventoji pajūryje, Druskininkai ir Birštonas didžiausios šalies upės – Nemuno – vidurupyje, Molėtai ir Palūšė – prie ežerų, tai – vos kelios plačiau žinomos Lietuvos rekreacinės teritorijos.
Lietuvoje – 5 etnografiniai regionai: Aukštaitija, Žemaitija, Mažoji Lietuva, Sūduva (Suvalkija) ir Dainava (Dzūkija), kiekvienas – su savomis tarmėmis, istorija, drabužiais, dainomis ir tautosaka. Pietryčių Lietuvoje (Vilnijoje) sutiksite istorinę Lietuvos lenkų bendriją, išsiskiriančią savita kultūrine ir lingvistine tapatybe, kurioje įdomiai dera lietuviški, lenkiški ir baltarusiški klodai. Trakuose iki šiol gyvena karaimai, Nemėžyje – totoriai, Kėdainiuose dar gyva škotų bendrijos atmintis.
Lietuviai – laisvę mylinti tauta, žinanti jos kainą ir atvira pasauliui. Lietuva priklauso NATO ir Europos Sąjungai, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai. Apsaugota kariniu skydu, ši šalis aktyviai dalyvauja globaliose ekonominėse varžybose, pritraukdama užsienio investicijas ir plėtodama savo ūkį.
Lietuva tikrai sudomins tiek istorijos, tiek kultūros, tiek įstabių kraštovaizdžių mėgėjus, o gurmanų laukia kiekviename regione savita virtuvė – nuo cepelinų iki žemaitiško kastinio, nuo karaimų kibinų iki saldaus totoriško šimtalapio. Lietuva – puiki šalis, kurią verta aplankyti.
Lietuviškas būdas
Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis
Prieš 175 metus išspausdinta S. Daukanto knyga „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Joje bandyta pavaizduoti lietuvių tautos charakterį, teigta, kad lietuvis yra ryžtingas, nuoseklus, nepraranda vilties, pradėjęs darbą pabaigia, davęs žodį jį ištesi, randa pusiausvyrą tarp savų ir viešų reikalų. Regis, patikimas, kone idealus žmogus. Tačiau šis žmogus nesugebėjo išsaugoti savo valstybės ir S. Daukantas rašo apie nuvargusius žmones nebesugebančius nieko nuveikti, kurie tik pasyviai stebi „vildamiesi naujus ponus malonesnius dėl savęs rasiant“.
Mėginimų nusakyti lietuvišką tautinį charakterį būta ir vėliau. Jų yra ir šiandieną. Publicistikoje ir filosofijoje rastume nemažai stereotipų turinčių palaikyti tautos tapatybę. Sociologiniuose tyrimuose irgi ne kartą paklausta kokiomis savybėmis pasižymi lietuvis. Tipiški atsakymai – gimęs Lietuvoje; tas, kuris savę laiko lietuviu, atkaklus, užsispyręs, darbštus, ištvermingas, pesimistas.
Akivaizdžiai trūksta gilesnio požiūrio ir didesnio aiškumo bandant lietuvišką būdą suprasti. Akivaizdžiai stokojame orientyrų paaiškinančių Lietuvos padėtį.
Čia praverstų ne tik naujos apklausos ir senų anekdotų pasakojimai, bet ir naujo požiūrio paieška.
Galima lietuviška tautinį charakterį aptarti remiantis mažai kam girdėtom pasionariškumo ir etnoso sąvokomis. Pirmoji sąvoka žymi gebėjimą ir norą siekti ne iš kart suvartojamų dalykų, o idealių tikslų (pvz. laisvės, teisingumo, demokratijos). Pasionariškas postūmis kuria etnosą – sutelkia didelią žmonių grupę, pasižyminčia elgesio bei vertybių bendrumu ir savita struktūra. Aprašyti etnoso struktūrą sudėtingas uždavinys. Aptariamos temos nagrinėjimui pakaks pažymėti, kad gyvybingas etnosas susideda iš dirbančių (valstiečių, darbininkų); prekiaujančių; karių bei vadų ir saugančių vertybes, tradicijas, dorovę. (žynių, dvasininkų, intelektualų).
Lietuvos istorija liudija, kad atsakinga už etnoso vertybes jo dalis nuolat žūdavo ar prarasdavo savo įtaką. Kiekvienas lengvai prisimins bent kelis senovės Lietuvos kunigaikščius. Tačiau paminėti krivius ir vaidilas, kurių tikėjimą jie gynė, seksis daug sunkiau.
Keisdami tikėjimus Lietuvos kunigaikščiai elgėsi sumaniai, tačiau drauge prarado vertybiškai orentuota etnoso dalį. Vadai ir kariai, sugebėjo sukurti Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę, tačiau ką su ja daryti, kokiam reikšmingesniam tikslui pajungti valstybę jie negalėjo nuspręsti, o dvasinio vadovavimo nebeliko. Todėl neišvengiamai atėjo susijungimas su kita kultūra, o vėliau ir pajungimas jai bei nesugebėjimas tautą ir valstybę apginti. Protingų minčių kaip gelbėti Dviejų tautų respublika netrūko, tačiau trūko dvasinio autoriteto, kurio pasiūlytas kelias būtų besąlygiškai priimtas kitų etnoso sudėtinių dalių.
Psichologiškai tą pati situacija kartojosi XX amžiuje. Pasionariška idėja atkurti valstybę itin nepalankiomis tokiam veiksmui sąlygomis leido ateiti į Vasario 16-ą. Tačiau vertybinio principo – nepriklausomybė svarbiau už viską – nesugebėta laikytis ir Lietuva vėl tapo kitos valstybės dalimi, o dvasines vertybes ir tradicijas tęsiantys atsidūrė Sibire arba Amerikoje.
Pasionariškas veikimas, vertybinio požiūrio atgimimas atvedė į Kovo 11-ą. Tačiau šiandieną vėl matome vertybinių principų neveiksnumą ir galinčių juos skleisti niekinimą.
Skatytojui ar skaitytojai lengva padaryti mintinį eksperimentą. Lietuvoje tikrai gausu savižudybių. Įsivaizduokim tokį šios problemos sprendimą: žinomas inteligentas ar dvasininkas pasako: „Nesižudykit. Jūs reikalingi šeimai ir tautai.“ Ar sumažėtų nusižudančių? Regis, net didžiausi optimistai abejotų, kad toks veikimo būdas Lietuvoje yra sėkmingas. Tačiau visi žino – tai pasakęs interneto komentatorių būtų paskelbtas nevispročiu, keistuoliu, nenormaliu, būtų primintos jo būtos ir nebūtos nuodėmės, o jei jų trūktų – jos būtų išgalvotos.
Deja, šis pavyzdys rodo daugiau nei vieną kurią problemą. Siūlymai vertybiškai įsipareigoti veikiau sukels ironišką šypseną, nei bus suvokti kaip dar viena galimybė. Jie nutylimi, elgiamasi taip, lyg jų nebūtų. O kalbantis apie tikslus, atstovaujantis saugančių vertybes, tradicijas, dorovę sluoksnis nuolat viešai žeminimas. Todėl jau mažai kam užkliūna paradoksas – paskelbus, kad mokytojas taps prestižine profesija iš kart panaikinamas Edukologijos universitetas. Todėl nuolat skundžiamasi, kad trūksta inžinierių, statybininkų, santechnikų, bet neteko girdėti, kad stokojame filosofų ar istorikų. Todėl politikai iškilmingai praneša, kad kyla universiteto dėstytojų atlyginimai ir „pamiršta“ pasakyti, kad jie uždirba tiek pat kiek vairuotojai.
Kiekvienas iš mūsų turi ir teigiamų, ir neigiamų būdo savybių bei įpročių. Kinų patarlė sako, kad būdo ydos yra ligos, kurias galima pagydyti. Psichologai sako, kad tai asmenybės deformacijos, kurias galima keisti. Kalbant apie tautos būdą jai kartais tereikia suvokti savo istorijos savitumą. Gal būt šiuolaikinės Lietuvos sunkumai sumenktų jei aiškiau matytume lietuviško būdo trukumus ir bandytume juos įveikti.